Gyvenimo žaliuzės, slėpynės šešėliuose ir saulės spindulių atspalviuose

visados mėgau ilgus ir painius pavadinimus. Perskaičius juos sunku suvokti apie ką mano išblaškytos, žaliuzių kontūruose pasislėpusios istorijos. Užsidarau darbo kabinete ir slepiuosi šešėliuose. Šiandien eilinė ir nepakeliamai kaitri vasaros diena, o vis dar laukiu, kada automatinės žaliuzės sureaguos į saulės spindulius. Kas aš esu? Gal iš apšviestų istorijų sugebėsite perskaityti mano tapatybę? Tiek daug besikartojančių idėjų, tekstų, o žaliuzių atokaitoje tik aš viena. Mano rašomosios mašinėlės klavišai per stipriai įspausti ir beveik išsitrynę. Gal todėl taip dažnai painioju raides, ženklus ir žodžių prasmes. Mano gyvenimo istorija graduota, fragmentuota, kaip ir šis neskaitomas ir neperskaitomas tekstas.

Kai taip karšta galima slėptis tik vėsaus kambario atokaitoje

Nors mano žodžiai ir rašalas tirpsta ir liejasi ant popieriaus nuo intensyvaus karčio ir spindulių, aš vis tiek rašau ir geriu karštą kavą beveik lavą. Kaip sutalpinti visas istorijas ir idėjas viename tekste apie žaliuzių pavėsį ir praktiškumą? Tie patys tekstai apie inovacijas manęs jau nedomina, bet ar domina jus. Tiek daug turinio ir jokios kokybės. Tirpstam kabinetuose be žaliuzių, tirpsta ir mūsų tekstai. Mano istorija prasidėjo tada, kai žaliuzėmis uždengiau langus. Liko tik šešėliai, neaiškūs kontūrai ir išsiblaškiusios idėjos.

Tęsiasi kaitriausios dienos ir trumpiausios istorijos…

Kol termometras nekrenta žemiau 30-ies laipsnių šilumos, užkaitę kompiuteriai išsijungia, lieka tik rašiklis ir rašomoji mašinėlė. Ir vėl sugrįšime prie analoginių technologijų, laidinių telefonų ir rašomųjų mašinėlių, žaliuzės kabinetuose nenusileis automatiškai, tik rankiniu būdu. Pats metas tęsti trumpiausios dienos istorijas, kai žodžiai tirpsta tarp pirštų. Kiek laiko užtruksime rašydami po pusę tūkstančio žodžių? Kiek laiko užtruksime skaitydami pusę tūkstančio žodžių? Diena kaitri, o laiko tiek nedaug. Mes ir vėl kartojamės. Išsijungus visiems technikos prietaisams ir išmaniosioms programėlėms, liks tik popieriuje atspaustas tekstas. Žaliuzių šešėlyje slėpsitės ir slėpsit savo istorijas. Išsijungus kompiuteriams, niekas neperskaitys tų ištirpusių ir išsiblaškiusių tekstų.

Ar savo istorijas slepiat žaliuzių šešėliuose ir graduotos saulės spindulių atspalviuose?

Vienas nesudėtingas klausimas, bet taip sunku į jį atsakyti. Visi mes rašome istorijas, bet tyliai, kai niekas nemato. Todėl ir slepiamės žaliuzių atokaitoje. Saulė vos apšviečia ekraną, bet nei vienas smalsus žvilgsnis negali perskaityti mūsų istorijų. Pagalvojau apie šiuolaikinius scenaristus, kurie negali išlaikyti savo istorijos paslapties, nes išmanieji hakeriai sugeba įsilaužti ir pavogti jūsų idėjas. Jei tekstus rašytumėt tik analogiškai ir slėptumėt stalčiuose, jūsų idėjų niekas nevogtų ir neskaitytų. Vis tik didžioji dilema slypi kitur. Kodėl niekas neskaito mano ir jūsų istorijų? Gal todėl, kad jos neredaguotos ir neretušuotos?

Ar gyvenimo žaliuzės palieka mus visiškoje tamsoje?

Sėdėdama sutemose vis dar svarstau, ar uždengus langus žaliuzėmis mes neliekam visiškoje tamsoje? Nors mano istorijos blaškosi šviesolaidinio interneto koduose, bangose, aš vis tiek lieku nepastebėta. Mano vaiduokliška neskaitomų istorijų autorystė vos matoma. O dienos tokios pačios kaitinančios, žodžiai tirpsta tarp pirštų, o aš tirpstu tarp istorijų. Mūsų gyvenimai ir istorijos slepiasi atokaitoje. Internetinėje erdvėje taip sunku patikrinti, kas realu, kas išgalvota,o kas tiesiog perrašyta. Jei buitiniai rakandai funkcionalūs, tai mano istorijos medialios. Aš kaip tarpininkė bandau sujungti virtualų skaitytoją, su ne tokiu virtualiu, žaliuzių pardavėju. Gal ir neperskaitysite visos istorijos, bet mano prasminis funkcionavimas, padės jums surasti pavėsį žaliuzių atokaitoje.